Kalnelių kaimo nebėra. Kalnelių dvaro sodybos beveik nieko nebelikę. Išlikusiame avarinės būklės pastate dar gyvena žmonės. Buvusi Kalnelių dvaro sodyba dabar priklauso Šukionių kaimui.
Senais laikais dvaras Kalnelių kaime priklausė Roppams. Senasis Žalkauskas buvo tik jo valdytojas. Vykdant žemės reformą, buvo išdalintos ir Kalnelių dvaro žemės. <...> Žalkauskams taip pat buvo atmatuota žemė ir paliktas dvaro centras. Taip apie 1923 m. Žalkauskai tapo dvarininkais.
Apie Kalnelių dvarininkus ponus Žalkauskus pagal vieną iš šios giminės palikuonių – Jurgį Žalkauską (Melburnas. Australija; 2001 m. gautas laiškas):
„Jis (Karolis Žalkauskas) gimė 1821 metais ir buvo sumanus ūkininkas. Valdydamas Šukionių dvarą, vedė Kotryną Janavičiūtę, gimusią 1825 metais Šiaulių apylinkėse. Jiedu pasiturinčiai ir gražiai gyveno, turėjo 13 vaikų, dažnai važinėdavo į Sankt Peterburgą ir Rygą, turėjo du namus Pakruojuje (priešais bažnyčią). Deja, eidamas 56-uosius metus (1877 m. gruodžio 10 d.), Karolis mirė džiova. <...>
Našlė Kotryna perleido dvarą sūnui Vincentui, o pati apsigyveno Pakruojaus miestelyje kartu su dukra Domicele. Mirė būdama 90 metų amžiaus. <...>
Mirus tėvui Karoliui, Vincentas valdė ir pagerino dvarą. Jis buvo griežtas, aukšto ūgio, labai disciplinuotas žmogus…
Vedė Adelę, Friedricho Blankelfeldo – turtingo vietinio dvarininko ir plytinės savininko – dukterį. Jų šeima atkeliavo iš Maklenburgo, Šiaurės Vokietijos, ir apsistojo Šiaulių apskrityje. Jis valdė Akmenėlių ir Impolių dvarus, plytinę. Adelė buvo liuteronė ir vaikus pakrikštijo liuteronais. Ji buvo labai įtakinga Vincentui; mažo ūgio, sulaukusi 42 metų, mirė džiova.
Vincentas – nuo jaunystės sumanus ūkininkas; 12 metų prižiūrėjo barono von Roppo dvarus…
Jis buvo labai geras žmogus, nežiūrint grėsmingos išvaizdos, ir religingas katalikas. Sekmadieniais, jei negalėdavo nuvažiuoti į pamaldas bažnyčioje, sėdėdavo prie radijo ir klausydavosi pamaldų transliaciją iš Kauno, melsdavosi…
Už nuopelnus padedant įkurti pradžios mokyklą, Lietuvos Respublikos Prezidentas apdovanojo jį Gedimino ordinu…
Mirus senajam ponui Vincentui Žalkauskui, dvarą tvarkyti perėmė jauniausias jo sūnus Valius (Valentinas) <...>
Jo (Valentino) laikais Šukionių dvaras žydėjo, visko buvo pilna, vasarą atvažiuodavo giminės, pažįstami… Valentinas mėgo bendrauti su kitu Šukionių dvarininku – majoru Šakmanu. Jis turėjo dvarą kitoje pusėje Šukionių…
Valentinas buvo labai malonus, geros širdies, dosnus žmogus, todėl Šukionyse įvairių subūvimų ir vaišių netrūkdavo. Svečiai valgydavo dažniausiai verandoje su langais į sodą, prie vyšnios medžio, o paskui šokdavo pagal naują patefono muziką salione. Valentinas turėjo „Opel“ firmos automobilį, tokiu būdu mus, svečius, veždavo maudytis Kruojos upėje, į svečius pas gimines… Broliai Vilius ir Karolis į Šukionis atvažiuodavo savo automobiliais…
Užėjus sovietams, Valentinas su žmona pasitraukė į Rytprūsius, buvo suimtas ir patalpintas kalėjime. Valentino žmona Erna, būdama vokiškos kilmės, pasiprašė sovietų valdžios persikelti Vokietijon. Vokiečių įstaigos sugebėjo Valentiną ištraukti iš kalėjimo, ir tokiu būdu Valentinas atsidūrė Vokietijoje ir prisijungė prie šeimos… Prasidėjus sovietų ir vokiečių karui, Valentinas su šeima grįžo Lietuvon, bet antru kartu įžengiant Sovietų armijai, galutinai pasitraukė į Vakarus… Taip Žalkauskai paliko Šukionis…“
Tuoj po karo dvare įsikūrė pagalbinis ūkis, kaimiečių vadinamas „NKVD ūkiu“, kuriame daugiausia dirbo kareiviai. Dirbo ir kaimo žmonės.
1947 metais Kalnelių pagalbinio ūkio pagrindu įkurtas kolūkis <...>.
Gyvenamajame name įkurta kolūkio kontora, gana didelėje „verandoje“ jaunimas rengdavo šokius, daržinėje buvo rodomi filmai… Mažesniuose kambariuose apgyvendintos kolūkiečių šeimos. Kontorą perkėlus į Šukionių kaimą, šeimoms liko visas namas… <...>
„Pergalės“ kolūkis dvaro teritorijoje pristatė fermų, sandėlių, siloso bokštų… Tvarkė savaip… <...>
Šiandieninis dvaras atrodo labai apgailėtinai: nebėra nei stiklinės verandos, nei langinių, nei gėlynų, nėra nei parko su šuliniu…
Šiandieninis Šukionių (Kalnelių) dvaras – skaudi netekties žaizda ponų Žalkauskų ainiams ir gyvas priekaištas dabartiniams šeimininkams…