Pavėzgių dvaras – dvaras, esantis Pavėzgiuose, Lygumų seniūnijoje, Pakruojo rajone. Prie kelio 212Radviliškis – Pakruojis, maždaug 5 km pasukus Radviliškio link iš kelio 150Šiauliai – Pakruojis – Pasvalys, Vėzgės upelio krante.
Dvaro sodybos fragmentai: medinis ponų namas su atviru prieangiu, paramstytu keturiomis kolonomis, medinis svirnas, raudonų plytų koplytėlė, liepų alėja, parko fragmentai.
XIX a. pabaigoje dvaras priklausė Adolfui Landsbergiui. Nuo 1935 m. dvaro savininkas – prezidento Antano Smetonos adjutantas Tadas Šakmanas.
Lygumų seniūnija. Pavėzgių kaimas…
Dvaras, kuris XIX a. II pusėje priklausė Adolfui Landsbergiui. XIX a. pab. dvarą paveldėjo Elvina Landsbergytė (1856-1913). E. Landsbergytė 1876 m. ištekėjo už Čelkių dvaro nuomininko Zbignevo Antano Chodakausko (1847-1930). 1887 m. Chodakauskai persikėlė į Pavėzgių dvarą. Vėlesniu laikotarpiu dvaro savininke šaltiniuose minima Alina Aleknavičiūtė Šakmanienė. 1931 m. dvaro parceliacijos dokumentuose sodybos savininku nurodytas Tadas Šakmanas. Dalies dirbamų žemių jo brolis – Aloyzas Algimantas Šakmanas. Tadas Šakmanas (1899-1989) – karo lakūnas, pulkininkas. 1919 m. dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose. Tarnavo karo aviacijoje, ilgesnį laiką buvo karo aviacijos sandėlių viršininku. 1927 m. buvo „Kario“ redaktoriumi. 1927 m. paskirtas prezidento adjutantu. 1937 m. išėjo į atsargą. Gyveno Šiauliuose, Pavėzgiuose. Dirbo Šiaulių alaus daryklos „Gubernija“ direktoriumi. 1945 m. represuotas. Į Lietuvą grįžo 1956 m. Apdovanotas Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu, Vytauto Didžiojo 4-ojo laipsnio ordinu, DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, Čekoslovakijos Baltojo Liūto 3-iojo laipsnio ordinu, Latvijos Trijų Žvaigždžių 3-iojo laipsnio ordinu.
Raudonų plytų koplytėlė stovi Pavėzgių kaime, prie įvažiavimo į buvusio Chodakauskų – Šakmanų dvaro teritoriją. 1990 metais vietos (Pavėzgių) kaimo senieji gyventojai kraštotyrininkams pasakojo, kad „prie keliuko, vedančio į Pavėzgių dvaro sodybą, esanti koplytėlė su Dievo Motinos skulptūra pastatyta pirmojo dvaro pono Lensbergio. Šis dvarininkas ne kartą sakęs, kad ,,žmonės, eidami keliu, nusiims kepures ir pagarbins Mariją, o kartu ir mano žemę, kurioje ši Marija pastatyta.“ Koplytėlės sienos buvo sumūrytos iš raudonų plytų, su skliautinėmis perdangomis, skarda dengtu keturšlaičiu stogu. Viduje – Marijos, pamynusios žaltį, skulptūra. Ant šventosios galvos buvusi graži karūna. Kartą, ,,jau prie Chodakausko“, įsisiautėję vandalai apdaužė šią šventovę, buvo net Mariją nuvertę. ,,Sako, pats ponas Chodakauskas tada verkęs.“ Tvarkant koplytėlę, ant skulptūros pamato pastebėti žodžiai ne mūsų kalba – kažkokie taškiukai, brūkšniukai. Manyta, kad skulptūra išlieta Komijoje. Dar kartą koplytėlė smarkiai apgriauta 8-ajame dešimtmetyje. Tuomet Pavėzgių dvaro teritorijoje buvo įsikūręs žemės ūkio kultūrų veislių tyrimo punktas. Stiprus vėjo gūsis pargriovė seną medį, kuris, su trenksmu virsdamas, pataikė į koplytėlės kampą, tuo pačiu įlaužė stogą ir apgadino sienas. Tik ilgamečio punkto vedėjo Kazimiero Čepulio rūpesčiu koplytėlė netrukus atstatyta stengiantis kuo tiksliau atkurti buvusiosios kopiją. Padaryta ir specialių pakeitimų: Marijos skulptūra, iki tol „žiūrėjusi į pro šalį skubantį vieškelį, pasukta dvaro pusėn, viršūnėje buvęs metalinis kryžius atnaujintas už pinigėlius, surinktus iš kaimelio gyventojų.“ Nuo bažnyčios nutolusiame parapijos kaimelyje, plačiakamienių tuopų ir aukštų klevų apsuptyje stovinti koplytėlė su švenčiausia mergele vietinių gyventojų ir svečių laikoma ypatinga vieta. Vieniems tai – praeities relikvija, kitiems – Dievo Motina, dar kitiems – šventovė sielai. Pasak pavėzgiečio senolio Mykolo Aleksandravičiaus, „vokiečių kareiviai melsdavosi ir sakydavo: ,,Rus kaput“, paskui rusai prie koplytėlės kartodavo: „Niemiec kaput“ Vėliau netoliese gyvenantieji ne kartą matę aplink koplytėlę „keliais einančius atvykėlius“. Kažkieno rankos anksti pavasarį čia pastato apdužusį molinį ąsotį su pamerktomis snieguolėlėmis, rudeniop – su jurginų puokšte. Ši vieta žmonių dar vadinta paprastai – „koplyčia“ arba tiesiog „Marija“. Ir taip, laukams sužaliavus ar klevams auksu degant, ant savojo postamento ir dabar stovi ji, tyli prabėgusių ne itin lengvų amžių liudininkė, skleisdama dvasingumą ir ramybę.
